pavieninis

paviẽninis, -ė adj. (1) , pavíeninis (1) 1. žr. 3 pavienis 5: Ratai buvo pavieniniai, vienu arkliu kinkomi ir nekaustyti MTtIV27. Važiuok geriau pavíeniniais: kelias geras, greičiau nuvažiuosi Srv. Yr stambių pavíeninių [vežimų], kur gal kinkyt i du į vieną Jrb. Pavíeninės akėčios Btg. 2. žr. 3 pavienis 3: Pavieninis valstietis TTŽ. Pavieninis ūkis rš. 3. I iš eilės einantis.